Kūrybos ir dvasinės ramybės sala

Home / paslaugos / Kūrybos ir dvasinės ramybės sala

Pavilnučių kaime, netoli Švėkšnos, gyvena kalvis Dainius Šarkus su žmona Irena. Dar nėra nė dešimties metų, kai iš senos sodybos šie meniški žmonės su savo vaikais Jūrate ir Justu susikūrė nuostabius namus su jaukia ir meniška bei miela aplinka.

Ši vieta ypatinga ir tuo, kad daugiau kaip prieš 100 metų statomos Švėkšnos Šv. Jokūbo bažnyčios plytoms gaminti molį kasė kaip tik iš šios vietos. Visai netoli tas plytas ir darė, netoliese jas ir degė. Nuo sodybos Švėkšnos bažnyčia dabar gražiai matosi.

Saulius SODONIS

Pradžioje į keramiką

Dainius 11 22 Kūrybos ir dvasinės ramybės salaNors Dainius su žmona Irena 1988 metais baigė tuometiniame Telšių dailės technikume metalo plastikos specialybę, tačiau pirmiausia „susidraugavo“ su keramika. Anot D.Šarkaus, tam reikėjo palyginti nedaug investicijų, nebrangi buvo ir žaliava. O visa tai buvo pakankamai paklausu, kad jauna šeima galėtų tuo verstis ir iš to išgyventi. Kurį laiką Dainius dirbo Priekulės keramikos gamykloje dekoruotoju, tačiau greitai ėmė verstis savarankiškai.

Šeima gyveno ir dirbo Dituvos soduose. Tuomet buvo gaminamos paklausios įvairios puodynės, vazonai, įvairūs dekoratyviniai puošimo elementai. Šiandien jų darbus galima rasti Klaipėdos bei Neringos merijose, kitose reprezentacinėse vietose. Tačiau Dainius visą laiką norėjo imtis metalo ir iš jo kurti įvairius meninius dalykus. Žmona Irena susidomėjo akmenimis, medžiais, kurie savo gyvenimą jau buvo baigę kaip augalai ir meniškomis rankomis prie jų prisilietus, jie tapdavo aplinkos puošimo elementais. Pamažu kelių arų sodo sklype ėmė trūkti vietos, nes prasidėjo ir didesni Dainiaus bandymai dirbti su metalu. Menininkai pribrendo permainoms. Ir ėmė ieškoti, kur įsikurti, kad patiems būtų patogu ir jauku, o ir erdvės būtų pakankamai. Be to, ir vaikai dar buvo maži, todėl norėjosi, jog mokykla būtų netoliese.

Antrą kartą į Švėkšną

Pirmą kartą į Švėkšną šie menininkai pateko tik baigę Telšių dailės technikumą. Tuomet dar galiojo sovietinė sistema, kad kaimo mokytojų neimdavo į kariuomenę. Tad Dainius metams laiko buvo tapęs Švėkšnos internetinės mokyklos dailės mokytoju bei auklėtoju. Po metų vis tik teko išeiti tarnauti į sovietinę kariuomenę. Jo darbą čia perėmė žmona Irena.

Kai vyko paieškos išsikelti iš Dituvos, vietų ieškojo visur, kur tik buvo įmanoma. Kad menininkai ieško kur apsigyventi, buvo pranešta visiems draugams – gal kas ką ras ar pastebės. Pro dabartinę vietą Pavilnučio kaime jie ne kartą yra važiavę. Jiems ši vieta jau buvo kritusi į akis. Tačiau pradžioje jos nepardavinėjo, vėliau jie sužinojo, kad kažkas jau nusipirko. Gana netikėtas buvo draugo skambutis, kuris pranešė, kad šalia Švėkšnos parduodama viena sodyba. Ir kaip buvo nuostabu, kaip tik ta vieta, kurią jie kažkada ir svajojo įsigyti.

Buvo sutvarkyti dokumentai ir prasidėjo įsikūrimas. Tai nebuvo paprasta, nes ta sodyba, kurią įsigijo, gyventi netiko, todėl jau buvo aišku, kad pradžioje bus statoma klėtis, kurioje jie pradžioje įsikurs. Vėliau bus planuojami jau ir kiti pastatai.

Klėtį netrukus pastatė senieji Švėkšnos meistrai. Ji išėjo tokia pat, kaip kad būdavo senuosiuose kaimuose. Čia ir apsigyveno Dainius Šarkus, jo žmona Irena, į trečią klasę einantis Justas bei į penktą – Jūratė.

Jaukumo sala

Nors visos Švėkšnos apylinkės yra labai jaukios, tačiau tai, kas sukurta šių darbščių žmonių – ypatinga. Dainius sakė, jog statant namą buvo atkakliai siekiama užsibrėžto tikslo: dirbama nuo saulės patekėjimo ir dar ilgai po jos laidos. Kokio namo abu nori, jau žinojo, nes gyvenimas ankštame Dituvos sodo namelyje daug ko išmokė.

D.Šarkus sako, nors labai daug ko dar trūksta, tačiau jau yra beveik viskas, ko reikia, kad galima būtų atsidėti kūrybai. O po jos ir poilsiui.

Išties – nuo vieškelio apie šimtą metrų iki jų namų jau auga medžių takas, šalia – ir daugiau įvairių augalų. Prie namo jauki pavėsinė su labai įspūdingu stalu su ratais: jis atsirado iš praktinio poreikio slėptis nuo čia dažnai pučiančio vėjo. Nuo pavėsinės veda takiukas prie nemažo tvenkinio, kuriame galima ne tik maudytis, bet ir žvejoti. Aplinkui dailiai nušienautos pievelės. Įspūdingas ir rūsys bei šalia jo esanti rūkykla, padaryta iš seno seifo. Ji ne tik funkcionali, bet ir meniškai dekoruota. Ir net lauko išvietė labai simpatiška…

Kiemo viduryje akmenų bei įvairių iš medžių padarytų meninių akcentų. Tai, sakė Dainius, Irenos sumanymai ir fantazijos. Akmenyse ji moka atrasti daug įdomių ir paslaptingų dalykų. Taip pat ir senuose medžiuose. Jam tenka tik visa tai parvežti į sodybą. Būta, kad panašių dalykų ieškoti teko važiuoti net į Latviją…

Irenos darbai išties stebina. Jų labai daug yra klėtyje. Čia ne tik džiovinamos lauko gėlės, bet ir tapoma, dekoruojama. Yra ir senovinės audimo staklės. Joms trūksta tik keleto kažkokių smulkmenų. Jų namuose galima pamatyti daugybę Irenos tapytų darbų, siuvinėjimų, dekoratyvinių niekniekių. Viskas padaryta labai subtiliai ir meniškai. Gaila, kad Irenos nepavyko sutikti. Šiuo metu ji dirba Skuodo amatų mokykloje. Ten dėsto dailę, braižybą. Ten ji pavaduoja į motinystės atostogas išėjusią mokytoją. Tačiau netrukus ji grįš ir Irenai teks vėl būti namuose – arčiau namų darbo kol kas nėra. Toje mokykloje mokosi ir judviejų sūnus Justas. Dirbti su metalu jam nepatinka, tačiau medis visai kas kita. Tai tik pradžia, o ką darys vėliau – bus matyti. Judviejų duktė Jūratė su malonumu Klaipėdoje studijuoja ekonomikos mokslus. Nors ir nėra ragavusi „meniškų“ mokslų, tačiau tėvams visada pataria, pasiūlo įvairių idėjų.

Kalvystė

Labai šaunu buvo bendrauti su Dainiumi ir kalbėti apie jo darbus bei kūrybinius sumanymus. Visados malonu kalbėti su savo darbą mylinčiu žmogumi. Šiuo metu jis turi, kaip reta, laisvesnę akimirką, nes buvę užsakovai išsigandę šildymo kainų kol kas atidėjo užsakymus. Po daugelio metų atėjo neblogas laikas: gali kurti, kas patinka ir miela. Įkvėpimo savo darbams jis ieško gamtoje. Anot Dainiaus, žmonės visada mieliau ieško pažįstamų dalykų, o ne abstrakčių detalių. Todėl jis tai siūlo ir savo klientams. Dažnai jų nuomonės sutampa ir darbas pavykta. Būna, kad nuomonės skiriasi – tada dirbti yra labai sunku.

Dabar jis kuria įvairius dekoratyvinius dalykus, kurie visados turi ir praktinę paskirtį. Tai ant balkio tupintis voras – šviestuvas, pasaga – bildukas vietoj skambučio, vėliavų laikikliai ar pan.

Jis mano, gal po daugelio metų jam pavyks išvažiuoti į muges. To negalėjo daryti, nes daug metų kalė įvairias dekoratyvines tvoras ir tvoreles. Tai didžiuliai darbai ir užsakymai, kurie šiek tiek bukina, nes vienu kartu reikia padaryti daugybę labai panašių detalių. O kai reikia ką nors dekoratyvaus ir gražaus nukalti – reikia vėl kai ką prisiminti bei nemažai pastangų įdėti. Todėl dabartinis žiemos laikas ir bus tokių darbų darymas.

Edukacija

Vienas iš Dainiaus bei jo žmonos vykdomų dalykų – edukacinės pamokos. Dažniausiai jos skirtos mokiniams. Optimaliausias skaičius – dvidešimt įvairių klasių mokinių. Po instruktažo jiems ne tik parodoma, kaip dirba kalvis, bet ir duodama patiems ką nors pasidaryti. Žinoma, viskas su mokytojais būna suderinta ir aptarta. Todėl visi išvažiuoja ne tik sužinoję, bet ir kažką pasigaminę patys. Paprastai mergaitės pina verbas ar ką kita meniško su Irena daro. Tačiau labai dažnai ir mergaitės su malonumu kalvėje su berniukais kala.

Tokie užsiėmimai trunka apie valandą. Yra buvę atvejų, kai į gamtą išvažiavę miestiečiai su malonumu būna ir stebi kalvio darbą ar net patys bando kalti. Tokios pamokos rengiamos ir suaugusiesiems. Jas geriausiai rengti pavasarį ar vasarą, kai atsiskleidžia visas aplinkos grožis.